Giedrė Liutkevičiūtė: Kirvio politika


 

Kirvio politika: stebiu kovas dėl draudimo kirsti medžius jų vegetacijos ir paukščių perėjimo metu ir galvoju, kad tai ir kitose srityse vykstančios kovos – tarp valdžios, verslo ir žmogaus – iliustracija. Sakoma, „iš kirvio košės neišsivirsi“, bet vis mėgina iš kirvio užsidirbti tai miškininkai, tai politikai, o Damoklo kardas kabo virš jų, vis labiau išsiūbuojamas išcentrinių jėgų.

Vienoj kirvio pusėj visad tie, kurie nori kirsti, kurie nori pakeisti žalius plotus naudingais, kurie nori sutaupyti ant tų, kurie nebenaudingi per griežtinamą socialinės paramos ar liberalizuojamą gamtosauginę politiką, kitoj gi pusėj bendruomenės, besitelkiančios saugoti ir ginti tą paveldą – namus, gamtą, mūsų senolių orią senatvę. Verslo ir valdžios varomosios jėgos aiškios – instinktyviai gausinami svarbiausi išlikimo ištekliai – valdžia ir pinigai – nesikeičia nuo civilizacijos aušros. Instinktai aiškūs. O kokia ta prigimtinė jėga mumyse, tokia stipri, kad verčia telktis ir priešintis tai jėgai? Man tai prigimtinių ir pragmatinių poreikių sankirta, kova tarp materialinių ir dvasinių išteklių. O į ką remiasi ta rezistencija už savo gamtą, savo paveldą, savo teisę nebūti nurašytam tada, kai nebesi naudingas iš racionaliosios pusės žvelgiant, ar tai būtų namas, ar medis, ar netgi žmogus?

Gyvybės-Gyvenimo ratas: kodėl vienur inertiškai susitaikome su esama situacija, o kitur negalime ir pakylame į kovą, lyg gindami savo namus, šeimą ar gyvybę? Kokius prigimtinius nervus tokios situacijos užkabina ir išryškina? „Žmogus turįs dvi motinas – biologinę ir kosminę. Ant pastarosios – Motinos Žemės – praeina visas jo gyvenimas, į jos skreitą žmogus ir sugrįžta, užbaigęs jam skirtą žemiškąją būtį.“

Taigi, žmogus, gyvena tais pačiais ciklais ir tuo pačiu ritmu kaip ir visa gyvoji gamta. „Žmogiškoji egzistencija nuo seno asocijavosi su augalo gyvybiniu ciklu. Žemyna stimuliuoja gyvybinę jėgą ne tik savo želmenyje, bet ir žmoguje, kaip augalas subrandinęs sėklas, taip žmogus užauginęs palikuonis, galop grįžta į motiną žemę. Gyvybė ir mirtis abi sudaro šventąjį ratą.“ Taip ir sukasi nuo praamžių didysis gamtos ratas, mažasis žmogaus gyvenimo ratas kartu su ja: užgimę, subrendę ir pasitraukiantys į savąją žiemą, savąją žemę anksčiau su tikėjimu sugrįžti, dabar – prisikelti. Ratu kaip nuo pavasario iki žiemos, taip nuo jaunystės iki senatvės, nuo anūkų iki senolių. Jėgų ratui suktis gaudami iš savo šaknų, prigimtinių kultūrinių, tradicinių ir gamtinių.

Skaityti daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/giedre-liutkeviciute-kirvio-politika-18-1155882