Paprastai žmonės nemėgsta akis į akį susidurti su savo poelgių padariniais ir aukomis – bėga per gatvę nuo žmogaus, kuriam skolingi, suka akis nuo apkalbėto ar įžeisto žmogaus, ir šiaip, jei padaro ką nors bloga, praranda atmintį arba perkuria prisiminimus. Sakykim, nubloškia senus tėvus, padovanojusius butą ar namą, į senelių namus – ir tarsi jų nė nebuvę. Bet šio žmogaus nervai pasitaikė geležiniai.

Mama gyveno savo namelyje kaime, kol paseno, pasiligojo. Atėjo laikas kraustytis arčiau sūnaus, kuris miestelyje turėjo namą. Pardavė savo varganą namelį, įteikė pinigus sūnui –kaip gi kitaip, ir aišku, nepasitikslino, kur gyvens.

Tikriausiai senutė galvojo apie kokį kambarėlį name, nežinia, tačiau gyventi jai buvo skirtas garažas šalia namelio. Tiesa, su langeliu. Kai sūnelio pusbroliai ir pusseserės ėmė klausinėti, kas čia darosi, mėtė telefono ragelį. Garažas dar būtų nieko baisaus – senutė skalbėsi savo skudurėlius, nešiodama vandenį iš kolonėlės – rankomis. Taip pat maudėsi.

Krypuodavo į parduotuvę ir iš savo varganos pensijos pirkdavo kažko pavalgyti – turėjo mažą elektrinę plytelę. Sėdėdavo prie langiuko. Niekam nesiskųsdavo. Tik pasiprašė pas savo dukterėčią – gyventi jos šildomame sodo namelyje. Nesutiko.
Kaip šešėlis vaikščiojanti senutė sūnui su žmona net netrukdė. Vaikšto, ir vaikšto. Negi uždrausi?

Šiaip jau mūsų žmonės nelabai linkę kišti į „svetimus“ reikalus, kad ir kas tai būtų – ar mušamas vaikas,ar žudoma žmona, ar kankinamas gyvūnas. Na, taip vadinama, kad nemėgsta kištis, iš tiesų – leidžia blogiui tarpti ir vešėti.

Vis dėlto galiausiai padėtis įsisiūbavo – mamą laikyti garaže – vis dėlto nekasdienė situacija. Dukterėčios gėdino ir protino sūnų, savo pusbrolį. Tas nė nesiteikė aiškintis. Apie vaikus sakoma – mano vaikas, ką noriu, tą ir darau. Čia šis posakis nelipo, o gal tiesiog žmogėnas nesivargino rasti argumentų.

Galiausiai sujudo ir socialinės tarnybos. Reikia duoti į teismą, kraustytis į senelių namus, iškviesti komisiją, susitvarkyti socialinę pagalbą į namus ant senutės galvos pabiro aibės patarimų ir pasiūlymų. Tik senutė pusės jų nesuprato, o į tuos, kuriuos suprato, atsakė, kad netinka, esą sūnus DAR LABIAU supyks ir VISAI nebendraus. Ir nereikia vaikščioti, nes jis NEMĖGSTA, kai kas vaikščioja.

Štai tokia gyvenimo pabaiga. O pradžia – paprasta mergina, nuo to laiko, kai pradėjo vaikščioti, pripratinta visiems patarnauti, nepaisyti savęs, neturėti jokių norų ir kantriai nešti savo paprastą, pilkutį, kuklų gyvenimą. Ir štai išauginti tokį perą. Neturėtų taip būti. Bet yra.
O išeities nebėra.