Močiutę Feodosiją sutikau mažame bendrabučio tipo nė 10 kvadratų neturinčiame kambarėlyje, kuriame tilpo jos visa per gyvenimą užgyventa manta. Kambarėlyje, ketvirtame aukšte, kuriame įkalinta gyvenimą leido vos bepaeinanti močiutė, visiškai priklausoma nuo kitų, įkalinta vasarą alinančiame karštyje, tarp kaimynų riksmų ir keiksmų, o žiemą — šaltyje, sunkiai besiorientuojanti, beveik nematanti ir viską pamirštanti, kurios kelių žingsnių pasaulėlio centras buvo jos ikonos ir dar likusi viltis per maldas į žmonių gerumą.

Įsivaizduokite žmogų, kuris viską pamiršta: ar gėrė vaistus, ar jau valgė, ar užsuko dujas viryklėje, kuris praktiškai nemato ir negirdi, kuris priklausomas nuo kaimynų ir duoda jiems pinigų, kad nueitų į parduotuvę ar nupirktų kokį šaldytuvą, paskui man pasakojanti kokias tris kartus didesnes kainas, nes tokią pasakė, kuriems juk tokia pagunda paimti daugiau iš žmogaus, kuris nepasiskųs ir kuris negali be tavęs. Čia pasakoja tomis geresnėmis dienomis, kai jos nekankina klaikūs galvos skausmai…

Sakot, o kur vaikai? Sūnus emigravęs, jis atsisako suteikti leidimą močiutei kraustytis į senelių namus, nes tuomet prarastų teises į tą vieno kambario butelį ir visiems aiškina, kad ji veiksni, kad susitvarko, kad viskas gerai. Jis toli, akys nemato, širdies neskauda, o močiutei sūnus — šventa, ji neis prieš jo valią, nes taip nukirstų tą galimybę sulaukti jo skambučio kartą per mėnesį.

Klausiat, kur valstybės priežiūra? Ogi kad galėtum išrūpinti didesnę priežiūrą ir globą, reik supildyti begales dokumentų. Laiko nėra, o papildomas darbas, ir apskirtai yra vertesnių, mokesnių. Kam duoti tai, dėl kurios nieks nepastovės, o kai mėgini pastovėti, poliklinikoj seselė paantrina — kam tu su ja tampaisi, jei ne tu, greičiau numirtų ir visiems problemų neliktų.